Arbata darbe - „Biuro arbatos ceremonija“

Kaip išsivirti geros kiniškos arbatos, literatūros internete netrūksta. Tačiau daugeliui arbatos mėgėjų anksčiau ar vėliau iškyla klausimas, kaip tą padaryti darbe. Tik neseniai baigiau savo ieškojimus ir bandymus, „Biuro arbatos ceremonija“ po truputėlį nusistovėjo, kolegos nebežvairuoja, todėl nusprendžiau pasidalinti savo atradimais ir galbūt kam nors praversiančiais praktiniais patarimais.

Taigi, pradedame.

Vanduo. Normaliame biure vanduo dažniausiai nėra problema. Kaip rodo arbatos mėgėjų praktika, 20 l buteliuose pristatomas geriamasis vanduo pakankamai geras ruošti arbatai. Be jokių asmeninių simpatijų galiu pasakyti, kad iš populiariausių geriamojo vandens rūšių pagal kietumą arbatai geriausiai tinka „Žalia giria“. „Neptūnas“ šiek tiek per minkštas. Jei bendradarbiai nesutinka pakeisti vandens rūšies, galima pagąsdinti pasakojimais apie chemini vandens valymą, genetiškai modifikuotus vandens atomus, laisvus radikalus ir (!) jų žalą kolegų, o ypač boso sveikatai.

Vandens virimas. Štai čia atsiranda pirmosios problemos. Priminsiu, kad norėdami užvirinti vandenį autentiškai, turėtume naudoti atvirą ugnį ir Isino molio virdulį. Jei esate miškakirtys, ar katilinės kūrikas, jums pasisekė – ugnelės pasirūpinsite mikliai. Kitiems teks pasukti galvas, kuriame biuro kampe sukurti lauželį. Beje, jei nesate savo įmonės savininkas, siūlyčiau minties apie atvirą ugnį atsisakyti iš karto. Jei esate arbatos gurmanas, nesitikėkite, kad jumis nesistebės kolegos, tačiau pernelyg „išsišokti“ taip pat neverta, nes galite būti apšauktas šamanu ar vudu praktikos puoselėtoju, o tada Jūsų karjeros laiptai gali staiga pasukti žemyn. Taigi, bandome prisitaikyti prie bendrų įpročių. Bendras biuro virdulys, aišku, elektrinis. Tai dar pusė bėdos. Va, kad jis iš plastmasės, čia jau blogiau. Pirmoji užduotis – įrodyti bosui, kad biurui būtina nusipirkti virdulį iš nerūdyjančio plieno. Argumentai? Prašom!

-Kaistanti plastmasė išskiria gausybę kenksmingų medžiagų (apie visokiausius chlorinus ir kitokius organinius nuodus medžiagos galite pasirinkti internete);

- Apibraižytas plastmasės paviršius puiki terpė įvairiausioms bakterijoms ir grybeliams;

-Viduje esanti spiralė gali būti nesandari, ir tuomet arbatinukas atliks elektros kėdės funkciją. Čia galite užsiminti, kad nuo nelaimingų atsitikimų kažkodėl pirmiausia žūna patys geriausi žmonės (kas geriausias jūsų biure, bosas, manau, ir be jūsų žino). Ir t.t.

Na štai, virdulį jau ir turite. Apie vandens virimo stadijas čia neaprašinėsiu. Jos vienodos ar virsite vandenį biure, ar namuose. Jei jau ryžotės arbatos ceremonijai biure, neabejotinai namuose tai darėte ne kartą. Jei ne, pradėkite iš pradžių praktikuotis namie. Vis tik, kai kurie pastebėjimai. Pirmasis ženklas, kad jums reikia skubiai nutraukti pokalbį telefonu ir šokti prie virdulio – pritilęs šniokštimas. Atidarykite dangtį ir stebėkite. Pirmiausia pamatysite, kad vanduo nuo smulkutėlių burbuliukų staiga pasidaro baltas kaip pienas, po to pradeda skaidrėti, burbuliukai stambėja. Tai trunka vos kelias sekundes ir tai yra ženklas, kad virdulį laikas išjungti. Elektriniai virduliai pasižymi inertiškumu, todėl juos reikia išjungti keliomis sekundėmis anksčiau negu norėtųsi. Kiekvienas virdulys pasižymi savo individualiu „elgesiu“, todėl nebijokite eksperimentuoti. Čia ne namai – už vandenį ir elektrą juk moka bosas. Būkite tikri, kad kolegos nors ir tyli, tikrai jus stebi ir nesupranta, kam reikia spoksoti į atidarytą virdulį. Galite neatsisukdami lyg tarp kitko užsiminti, kad tiesiog nuostabu stebėti, kaip su burbuliukais iš atidaryto virdulio pasišalina visi konservantai, dažikliai ir emulsikliai. Na, o jeigu biure atsirastų Jūsų pasekėjas, kuriam jaustumėte pareigą iš tikrųjų paaiškinti kodėl svarbu teisingai užvirinti vandenį, galite iškloti visą teisybę: perviręs vanduo (toks, kokį beveik visi geriame) keičia savo struktūrą ir cheminę sudėtį ir tai arbatlapiams „nepatinka“. Kas vaikystėje laikė akvariumines žuveles tikriausiai pamena, kad virintas vanduo, nors ir atšalęs, jokiu būdu netinka gyviems organizmams. Mes, nors ir ne tokie jautrūs, matyt turėtume semtis išminties iš mūsų primityvesnių brolių ir sesių evoliucijos grandinėje.

Vandens temperatūros palaikymas. Vanduo paruoštas, tačiau kaip palaikyti reikiamą temperatūrą? Ugnies neprisuksi... Galbūt yra ir kitų būdų, bet aš tam nusipirkau stiklinį Zoirushi termosiuką. Kodėl stiklinį? Nežinau. Man taip pasirodė estetiškiau. Na, o bendradarbiams galite pasakyti, kad bosas nuolat nepatenkintas netaupomu popieriumi, elektra ir nuolat dingstančiais tušinukais, žirklėmis ir lipnia juosta, tai nusprendėte tokiu būdu parodyti savo lojalumą (jei kolegos dievina bosą), arba norėjote įgelti bosui (jei kolegos jo neapkenčia).

Kokios temperatūros vandenį supilsite į termosą tokios ir turėsite – nei karštesnį, nei šaltesnį, todėl labai svarbu iš karto apsispręsti, kokią arbatą gersite. Jei reikia labai karšto vandens (juodai (arba pagal kinus – raudonai), šu puerui), dar prieš užverdant vandeniui dalį jo verta nupilti į termosą ir tuoj pat supilti atgal į virdulį. Taip pašildysite termosą, ir supiltas vanduo liks aukštos temperatūros. Jei reikia vos vos vėsesnio (šen puerui, ulunams), paruoštą vandenį pilkite į šaltą termosą. Vėsesnį vandenį mėgstančioms arbatoms – žaliajai, geltonajai, baltajai – paruoštą vandenį palikite virdulyje kokioms 5 minutėms ir tik po to supilkite į termosą. Tačiau nepamirškite vandens saugoti – beveik neabejotinai jūsų kolega pabandys pasinaudoti proga, kad „užmiršote“ užvirintą vandenį ir į savo puslitrinį puodą su mikimauzais įsimes Liptono pakelį ir sunaudos visą jūsų pasiruoštą vandenį. Geriausia virdulį atsinešti ant savo stalo, ir, jei kam nors jo prireiks, įsmeigti akis į kompiuterį ir irzliai kelis kartus pakartoti: „Tuoj... Tuoj... Tuoj...“.

Kai termosas su vandeniu atsiduria ant Jūsų stalo – pusė darbo atlikta.

Arbatinukas. Arbatinukas – vienas iš esminių elementų arbatos ceremonijoje, tačiau sukeliantis ir tam tikrų rūpesčių. Pirmiausia susidursite su dilema – kurį arbatinuką neštis į darbą. Diskutuodamas su arbatos mėgėjais pastebėjau, kad dauguma laikosi nuomonės, kad biure turi būti pats prasčiausias arbatinukas, kurio negaila, nes kas nors vis viena jį sudaužys. Aš į šį pasirinkimą žiūriu šiek tiek kitaip. Geriausias arbatinukas turi būti ten, kur daugiausiai išgeriama arbatos, kur daugiausia žmonių gali juo pasigrožėti. Taigi? Lyg ir išeitų, kad biure? Dėl saugumo drįsčiau labai suabejoti, kad arbatinukas esantis namuose, kur maža vietos, blaškosi gauja vaikų, šunys, papūgos, šinšilos ir visokie kitokie judėti (dažniausiai netinkamiausiu būdu) įpratę subjektai, yra saugesnis negu biure. Na, jei turite labai smalsių kolegų, vos atsinešę arbatinuką visiems garsiai pareikškite, kad jūsų rankose – nacionalinė Kinijos Liaudies Respublikos vertybė, kurią pagaliau sutiko apdrausti viena iš lyderiaujančių draudimo bendrovių. Po to galite sukikenti į saują ir užsiminti, kad norėtumėt pamatyti to kerėplos akis, kuris sudaužęs arbatinį bus antstolių išvesdintas iš buto, kad padengtų draudimo bendrovės patirtus nuostolius... Kur galima įsigyti tikrų kiniškų Isino molio arbatinukų nerašau dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių nutylėjau apie arbatos įsigijimo vietas.

Na, arbatinuko saugumu pasirūpinome, bet ne iki galo. Turėkite galvoje, kad jei arbatinuko priešas Nr.1 – nerangūs kolegos, tai arbatinuko priešas Nr.2 – pareigingos valytojos. Jei „priskretusį“ arbatinuką po darbo neatsargiai paliksite ant savo stalo, būkite tikri, kad kitą dieną rasite jį iššveistą su Ajax, ar bent jau išplautą su Fairy, kurių kvapų pašalinti beveik neįmanoma. Tai tik pusė bėdos – sugadintas arbatinukas. Tačiau perdėtos švaros meilės pasekmės gali skaudžiai smogti jūsų biuro valytojos sveikatai. O tai – jau BK straipsnis... Taigi, venkite palikti arbatinuką matomoje vietoje. Laikykite jį stalčiuje šalia lapelio, kur užsirašėte savo telefono PIN kodą, banko sąskaitos numerį ir elektroninės bankininkystės vartotojo vardą ir slaptažodį. Beje, primenu, kad kiekvieną arbatos rūšį reikia gerti iš atskiro arbatinuką, taigi, arba nuspręskite, kad darbe gersite tik vienos rūšies arbatą, arba neškitės daugiau arbatinukų į biurą. Kito kelio Jūs neturite!

Piala. Nesitikėkite, kad kolegos supras kodėl jūs geriate iš pialos. Geriausia paaiškinti tai visiems suprantamais argumentais: pigiau (rankenos nėra, reiškia puodelis brokuotas – pigesnis) arba - gydytojai taip liepė, nes nuolat šala pirštai. Na, čia kiekvieno fantazijos reikalas. Vienas svarbus dalykas pasirenkant pialą – ji turi būti pakankamai didelė. Idealu, jei visas arbatinuko turinys vienu ypu telpa į Jūsų pialą. Tokiu būdu galime apsieiti be papildomo indo – Cha Hai, kuris visiškai be jokio reikalo galutinai suglumintų Jūsu kolegas. Blogiausiu atveju, pialą pakeiskite savo kolegos puodeliu su mikimauzais – tai arbatos skoniui įtakos beveik neturės.

Arbatlapiai. Turbūt pastebėjote, kad tradicinių arbatos pakelių su dulkėmis nuo cecho grindų skandinimas verdančiame vandenyje ir jų gręžimas į puodelį kažkodėl laikomas visuotinai priimtina procedūra. Visai kitas dalykas Jūsų švieži, kvepiantys, rankomis surinkti ir apdoroti lapeliai – jie kažkodėl kelia aplinkinių nepasitikėjimą. Neklauskite, kur gauti lapelių – nepasakysiu, nes būčiau apkaltintas reklaminių straipsnių rašinėjimu. Galiu tik užsiminti, kad tradicinėse arbatos parduotuvėse abatlapiai nors ir neblogų rūšių, būna nešvieži ir visi prakvipę tuo pačiu aromatinių arbatų kvapu, tvyrančiu parduotuvėje.

Arbatlapiai nėra tas daiktas, kuris turėtų būti prieinamas visiems. Būkite tikri, kad kolegos vien smalsumo vedami ragaus jūsų puerus ir po to rūgščiais veidais garsiai stebėsis, kaip Jūs galite gerti šią „šlapia avimi ir tvartu smirdančią šlykštynę“. Neabejotinai bus pavaišinti ir kituose kambariuose esantys kolegos, kad visi įsitikintų kokių bjaurių gėrimų esama. Jei kam nors arbata patiks, irgi nepasidžiaugsite. Greičiausiai pamatysite kaip Jūsų kolekcinis Banžango pueras „paskaninamas“ cukrumi ar uogiene arba užkandamas kremu iškimštu oriniu pyragaičiu... Gali ir širdis neišlaikyti. Na, o jei atsiras koks nors individas, kuriam tikrai patiks šis gėrimas – pasiruoškite artimiausią pusmetį virti jam arbatą, nes „taip skaniai kaip Jums išvirti niekam nepavyksta“. Dėl jau išvardytų priežasčių užsiminti apie gydomąsias arbatos savybes, o juo labiau apie liekninantį puero poveikį būtų itin neatsargu.

Štai ir išvardijau visus būtinus arbatai išvirti dalykus. Tai yra būtinas minimalusis biuro arbatos ceremonijai reikalingas komplektas Tiesa, jei kambaryje nėra kriauklės, klozeto, pisuaro arba bidė, teks pasirūpinti dar vienu indu, į kurį išpilsite nereikalingą vandenį. Galima ir per langą, tačiau tai ne visada lieka nepastebėta žemiau dirbančių bendradarbių. Aš tam naudoju paprasčiausią puslitrinį puoduką iš kurio kolega geria savo pakelinę arbatą. Dviguba nauda – ir indą turite, ir savo aušinamą vandenį išsaugote.

Procedūra. Na, čia tikriausiai nieko naujo neparašysiu. Tiesiog rašau, kaip viskas darau aš. Pirmiausia palaukiu, kol visi kolegos įninka į kompiuterių ekranus ir tyliai iš stalčiaus išsiimu į foliją suvyniotą gabaliuką puero. Išvynioju itin atsargiai, nes jei tik subraškinsiu, visi neabejotinai atsisuks pažiūrėti, ar tik nevalgau saldainių. Atlaužiu gabalėlį arba patrupinu. Kiek? Na, maždaug tiek, kiek telpa į arbatinį šaukštelį su dideliu kaupu. Žinoma, kiekis turi derėti su arbatinuko talpa. Maniškis – 100 ml. Tada į arbatinuką iš termoso įpilu paruošto vandens. Šiuo momentu bent vienas kolega neišlaikęs čiurlenimo garso įšbėga į tualetą. Tada pats laikas paimti jo mėgstamiausią puodelį ir nupilti į jį vandenį iš pašildyto arbatinuko. Toliau viskas paprasta – supilame arbatžoles, užpilame vandeniu. Laukiame, kaip sakoma, „pagal skonį“. Aš pirmą kartą nupilu po kokios pusės minutės, antrą kartą taip pat. Trečią kartą paprastai užplikau arbatą iš karto po to, kai išpilu antrąjį nuovirą. Daugiau dažniausiai negeriu. Pabaigus trečiąjį nuovirą būtina paklausti kolegų, gal ir jie norėtų arbatos?

Pabaiga. Pabaiga – tradicinė. Mažnaug po 20 minučių pajusite spaudžiantį ar tempiantį jausmą pilvo apačioje. Ilgai nelaukite – nepagerės. Be to, visada pagalvokite apie tai, kad tualetas gali būti užimtas beviltiškai suviduriavusio kolegos. Nepamirškite pasiimti arbatinuką. Jį reikės praskalauti. Arbatžolės paprastai iškratomis į šiukšliadėžę. Jei nėra šiukšliadėžės, galite viską suversti į kriauklę, tik svarbu, kad niekas to nematytų. Be to, nedarykite to dažnai, nes, jei esate vienintelis arbatų gerbėjas, santechnikas jus iššifruos jau po savaitės.

Taigi, atrodo viską surašiau. Labai tikiuosi, kad šie praktiniai patarimai kam nors pravers. Aišku, nereikia sustoti pusiaukelėje. Arbatos gėrimą biure galima (ir būtina!) tobulinti.

Geros Jums arbatos!

Zukermann