Įspūdžiai iš pirmojo Ulunų vakaro

Arbatos pakeliuose autopsija - II dalis

Vis dar jausdami troškulį, vis dar su viltimi atsigerti ko nors skanaus, ėmėmės žalios arbatos. Daugiau kaip po porą gurkšnių juodos arbatos iš pakelių negėrėme ne tiek iš savigarbos, kiek iš meilės arbatai.

Pirmas patarimas – prieš atidarydami Presto žalios arbatos pakuotę, iš karto pasiruoškite. Geriausia - paimkite žirkles aštriais galais. Jų prireiks nuimant permatomą celofaną nuo dėžutės. Siūlelio atplėšimui nėra - nelabai patogu. Užtat tvirta.
Žalią – kad visiems nemokantiems skaityti būtų aišku – viduje taip pat bus žalia – dėžutę puošia įžymusis Ceilono liūtas, saugantis viduje esančios arbatos originalumą – suprask – tikra. Nors padirbinėja ir Ceilono arbatą, o su dabartinės poligrafijos pramonės lygiu, galima būtų atspausdinti bet ką, nors ir eurus.

Atidarius dėžutę, labai maloniai nuteikė hermetiškai užlydytas metalizuoto plastiko paketas, saugantis arbatos šviežumą. Rungtynių Presto-Lipton rezultatas iš karto tapo 1:0.
Atidarius paketą, puolėme uostyti.
Taip, kvepia arbata. Tačiau, sakyčiau, labiau juoda, tik švelniau. Tiesa, ko norėti – Ceilono arbatos lapeliai labiausiai tinkami juodai arbatai gaminti – per karštair per daug saulės.
Sausos arbatos kvapas – trejetas – ne visai žalia, bet užtat be kanceliarinių prekių prieskonio.
Pasvėrėme. Galiu patvirtinti, kad ir Presto pirkėjų neapgaudinėja.
Štai ką radome paketėlio viduje:

Smulkinti arbatos lapeliai, bet žymiai geriau už tai, kas slėpėsi Liptone.

Vadovaudamiesi instrukcija, užpylėme paketą verdančiu vandeniu, nusiteikdami neteisingam rezultatui. Taip ir buvo :

Gavome gelsvai-rusvą skystį su neišraiškingu skoniu ir kvapu. Kuolas – už klaidinančią informaciją kaip paruošti žalią arbatą.

ŽALIA ARBATA BŪTINAI TURI BŪTI UŽPILAMA ATVĖSINTU IKI 70-80 LAIPSNIŲ PAGAL CELSIJŲ VANDENIU!

Tik tada žalia arbata bus aromatinga ir skani.

Kitą paketėlį užpylėme atvėsintu. Ir spalva, ir skonis, ir kvapas, nors ir silpnas, atitiko žalios arbatos sąvoką. Net fotografijoje matyti skirtumas - dešinėje - arbata, kuri buvo užpilta vėsesniu vandeniu.

Vertinimas – silpnas 3 – reiškia, gerti galima. Tačiau mes negėrėme – turime ir geresnės.

Išvada:
1.Įpakavimas pritaikytas atšiaurioms Lietuvos sąlygoms. Jeigu rimtai – matosi dėmesys arbatai. Blogai – nepagalvota, kad vartotojas dažnai žino mažiau už pardavėją, ir informacija kaip naudotis paketėliu, nors ir tinkama juodai arbatai, žaliai visiškai netinka. Pasikartosiu arbatos labui - patarimas Nr.2 (rekomenduojame išmokti mintinai):

ŽALIA ARBATA BŪTINAI TURI BŪTI UŽPILAMA ATVĖSINTU IKI 70-80 LAIPSNIŲ PAGAL CELSIJŲ VANDENIU!

2.Lyginant su Lipton, paketėlio turinys geresnis, tačiau Ceilonas niekada negarsėjo ir negarsės žalia arbata – per daug saulės ir karščio.
3.Kaip ir Lipton, Presto neapgaudinėja savo pirkėjų – svoris tikslus.
4.Kaip ir tikėjausi, geriau gerti nepaketuotą žalią arbatą. Kodėl? Tam kad žinotum, ką geri. Lapeliai, nepraėję pro godžias smulkintojų ir paketuotojų rankas yra kokybiškesni, aromatingesnis ir skanesni. Rinkdamasis nepaketuotą arbatą gali įvertinti jos šviežumą, kokybę. Žinoma, tam reikia žinių ir įgūdžių. Be to, paetėlis, kaip įsitikinome, dažniausiai turi savo skonį/kvapą. Gal būt, vienintelis paketuotos arbatos privalumas – santykinis jos patogumas – įkišai – ištraukei… Bet kelias papildomai sugaištas minutės su kaupu atpirks geros arbatos suteiktas malonumas.

Viskas. Daugiau prie paketėlių nebegrįšime. Tikiuosi.

Kviečiame arčiau susipažinti su Ulunais (Oolong)

Senovinis varpas

Meistras: Van šeima (spaudas ant dugno - Amantuoši)
Pagaminimo metai: 2007
Molis: Geležinis molis išdegtas aukštoje temperatūroje atviruoju būdu Drakono krosnyje (Jao Bian)
Talpa: 200 ml
Aprašymas: viena iš rečiausių Czi Ša molio rūšių - geležinis molis. Iš tikrųjų šiame molyje yra didelis kiekis geležies. Skambus, sunkus, primenantis ketų molis.
Rekomenduojamas: ulunams, šu puerui, raudonosioms arbatoms.

Gun Čun stiliaus arbatinukas

Meistras: Van šeima (spaudas ant dugno - Czin Si Dao Žen - didžiojo meistro Van In Čun Chao)
Pagaminimo metai: 2007
Molis: Luni Tiao Ša, išdegtas aukštoje temperatūroje atviruoju būdu Drakono krosnyje (Jao Bian)
Talpa: 110 ml
Aprašymas: klasikinė meistro Gun Čun sukurta forma. Arbatinukas nulipdytas rankomis - viduje užčiuopiami pirštų antspaudai. Išskirtinė atviroje liepsnoje apsilydžiusio paviršiaus tekstūra.
Rekomenduojamas: ulunams, šu puerui, raudonosioms arbatoms.

Stilizuotas moliūgas

Meistras: Van šeima (spaudas ant dugno - Van Jiao Bian)
Pagaminimo metai: 2007
Molis: Luni Tiao Ša, išdegtas aukštoje temperatūroje atviruoju būdu Drakono krosnyje (Jao Bian)
Talpa: 110 ml
Aprašymas: Klasikinė Šui Pin (vandens lygis) forma - pati populiariausia Gun Fu Ča ceremonijoje - pagaminta pagal visas senąsias tradicijas. Paprasta ir grakšti forma. Išskirtinė atviroje liepsnoje apsilydžiusio paviršiaus tekstūra.
Rekomenduojamas: ulunams, šu puerui, raudonosioms arbatoms.
Rezervuota - Rita.

Suapvalintas kubas

Meistras: Van šeima (spaudas ant dugno - E Pu Du Čži - pagamino E Pu Du)
Pagaminimo metai: 2007
Molis: Luni Tiao Ša, išdegtas aukštoje temperatūroje atviruoju būdu Drakono krosnyje (Jao Bian)
Talpa: 110 ml
Aprašymas: Klasikinė Šui Pin (vandens lygis) forma - pati populiariausia Gun Fu Ča ceremonijoje - pagaminta pagal visas senąsias tradicijas. Paprasta ir grakšti forma. Išskirtinė atviroje liepsnoje apsilydžiusio paviršiaus tekstūra.
Rekomenduojamas: ulunams, šu puerui, raudonosioms arbatoms.
Rezervuota - Irena.

Suapvalintas aštuonkampis

Meistras: Van šeima (spaudas ant dugno - Van Jiao Bian)
Pagaminimo metai: 2007
Molis: Luni Tiao Ša, išdegtas aukštoje temperatūroje atviruoju būdu Drakono krosnyje (Jao Bian)
Talpa: 120 ml
Aprašymas: Klasikinė Šui Pin (vandens lygis) forma - pati populiariausia Gun Fu Ča ceremonijoje - pagaminta pagal visas senąsias tradicijas. Paprasta ir grakšti forma. Išskirtinė atviroje liepsnoje apsilydžiusio paviršiaus tekstūra.
Rekomenduojamas: ulunams, šen puerui.
Rezervuota - Irena.

Ištemptas suapvalintas šešiakampis

Meistras: Van šeima (spaudas ant dugno - Van Jiao Bian)
Pagaminimo metai: 2007
Molis: Luni Tiao Ša, išdegtas aukštoje temperatūroje atviruoju būdu Drakono krosnyje (Jao Bian)
Talpa: 120 ml
Aprašymas: Klasikinė Šui Pin (vandens lygis) forma - pati populiariausia Gun Fu Ča ceremonijoje - pagaminta pagal visas senąsias tradicijas. Paprasta ir grakšti forma. Išskirtinė atviroje liepsnoje apsilydžiusio paviršiaus tekstūra.
Rekomenduojamas: ulunams, šen puerui.
Rezervuota Agnietei.

Suapvalintas šešiakampis

Meistras: Van šeima (spaudas ant dugno - Van Jiao Bian)
Pagaminimo metai: 2007
Molis: Luni Tiao Ša, išdegtas aukštoje temperatūroje atviruoju būdu Drakono krosnyje (Jao Bian)
Talpa: 110 ml
Aprašymas: Klasikinė Šui Pin (vandens lygis) forma - pati populiariausia Gun Fu Ča ceremonijoje - pagaminta pagal visas senąsias tradicijas. Paprasta ir grakšti forma. Išskirtinė atviroje liepsnoje apsilydžiusio paviršiaus tekstūra.
Rekomenduojamas: ulunams, šu puerui, raudonosioms arbatoms.

Suapvalintas aštuonkampis

Meistras: Van šeima (spaudas ant dugno - Van Jiao Bian)
Pagaminimo metai: 2007
Molis: Luni Tiao Ša, išdegtas aukštoje temperatūroje atviruoju būdu Drakono krosnyje (Jao Bian)
Talpa: 110 ml
Aprašymas: Klasikinė Šui Pin (vandens lygis) forma - pati populiariausia Gun Fu Ča ceremonijoje - pagaminta pagal visas senąsias tradicijas. Paprasta ir grakšti forma. Išskirtinė atviroje liepsnoje apsilydžiusio paviršiaus tekstūra.
Rekomenduojamas: ulunams, žaliosioms arbatoms.

Dėkojame, įsigijo Satori.

Puodelis tiesiu snapeliu

Meistras: Van šeima (spaudas ant dugno: Czin Din Šan Biao - prekinis ženklas „Auksinis trikojis“, žymi XX a. pradžios prekybinė firma)
Pagaminimo metai: 2007
Molis: Luni Tiao Ša, išdegtas aukštoje temperatūroje atviruoju būdu Drakono krosnyje (Jao Bian)
Talpa: 120 ml
Aprašymas: Klasikinė Šui Pin (vandens lygis) forma - pati populiariausia Gun Fu Ča ceremonijoje - pagaminta pagal visas senąsias tradicijas. Paprasta ir grakšti forma. Išskirtinė atviroje liepsnoje apsilydžiusio paviršiaus tekstūra. Laikoma, kad tokios formos snapelis gerina arbatos skonį.
Rekomenduojamas: ulunams, šu puerui, raudonosioms arbatoms.

Dėkojame - įsigijo Olegas.

Lengvas laikyti rutulys

Meistras: Van šeima (kaligrafija ant šlapio molio ant dugno: Baltas mėnulis gyvena ant kalno - Šen Che; spaudas ant dangtelio - Den Chua)
Pagaminimo metai: 2007
Molis: Luni Tiao Ša, išdegtas aukštoje temperatūroje atviruoju būdu Drakono krosnyje (Jao Bian)
Talpa: 110 ml
Aprašymas: Klasikinė Šui Pin (vandens lygis) forma - pati populiariausia Gun Fu Ča ceremonijoje - pagaminta pagal visas senąsias tradicijas. Paprasta ir grakšti forma. Išskirtinė atviroje liepsnoje apsilydžiusio paviršiaus tekstūra.
Rekomenduojamas: ulunams, šu puerui, raudonosioms arbatoms.

Ilgaamžiškumas

Meistras: Van šeima (ornamentinis, elnią vaizduojantis spaudas)
Pagaminimo metai: 2007
Molis: Luni Tiao Ša, išdegtas aukštoje temperatūroje atviruoju būdu Drakono krosnyje (Jao Bian)
Talpa: 110 ml
Aprašymas: Klasikinė Šui Pin (vandens lygis) forma - pati populiariausia Gun Fu Ča ceremonijoje - pagaminta pagal visas senąsias tradicijas. Paprasta ir grakšti forma. Išskirtinė atviroje liepsnoje apsilydžiusio paviršiaus tekstūra.
Rekomenduojamas: ulunams, šu puerui, raudonosioms arbatoms.

Rezervuota - Satori.

Drakono krosnis

Genialiai paprasta. Nėra kamino – ne veltui, pasak kinų patarlės, krosnis su kaminu – malkos vėjais. Trauka susidaro dėl aukščių tarp kalvos apačioje esančios pagrindinės pakūros –drakono galvos – ir išeinamosios angos kalvos viršūnėje –drakono uodegos– skirtumo.

Drakono krosnis visada buvo įrengiama kalvos šlaite (nuolydis – apie 23 laipsnius) orientuojantis pietų –šiaurės kryptimi. Iš plytų buvo mūrijamas arkos pavidalo, maždaug 15 m. ilgio, 2–3 m. pločio ir 2 m. aukščio tunelis. Šonuose – kelios durys malkoms į krosnį įdėti ar išimti. Temperatūrai pakelti buvo naudojamos angos skliaute, per kurias buvo galima dar pridėti malkų. Drakono krosnies (Isine) konstrukcija praktiškai išliko nepakitus nuo Šiaurinės Sun dinastijos laikų, dar senesnės - Pietinės Sun dinastijos laikų– drakono krosnys yra Čžencziane. Tokios paprastos konstrukcijos krosnyje buvo galima išdegti netgi porcelianą, nes pasiekiama iki 1400° C temperatūra.

Drakono krosnies trūkumas yra tas, kad reikia daug malkų. Vien pridėti jų į krosnį prireikia keleto dienų, o išdegimas ir atvėsimas trunka apie savaitę. Kitas trūkumas – dėl temperatūros režimo kontrolės problemų nemažai gaminių būna brokuota (apie 30 proc.).

1960 m. Isine, naudojant Drakono krosnį, kilo didelis gaisras, ir po jo naudoti tokio tipo krosnis iš viso buvo uždrausta. Ir tik prieš dešimtmetį, siekiant išsaugoti senąsias tradicijas, buvo leista vėl atnaujinti vienos krosnies darbą. Dėl gana dažnai pasitaikančio broko Drakono krosnyje paprastai yra degami dideli puodai ir kiti namų apyvokos reikmenys prastos kokybės molio.

Dirbiniai degami dviem būdais – atviruoju ( seniausias ir brangiausias, brokas – iki 40 % ir daugiau) ir uždaruoju ( dirbinys talpinamas į ugniai atsparų keraminį indą). Pirmuoju atveju dirbinio paviršius tiesiogiai veikiamas šėlstančios Drakono krosnyje liepsnos. Arbatinuko paviršius apsilydo, spalva keičiasi nenuspėjamai.

Naudodami štai tokią, daug triūso ir didelio meistriškumo reikalaujančią technologiją ir dirba Van šeimos meistrai. Džiaugiamės galėdami pristatyti jų pagamintus arbatinukus.

Arbata darbe - „Biuro arbatos ceremonija“

Kaip išsivirti geros kiniškos arbatos, literatūros internete netrūksta. Tačiau daugeliui arbatos mėgėjų anksčiau ar vėliau iškyla klausimas, kaip tą padaryti darbe. Tik neseniai baigiau savo ieškojimus ir bandymus, „Biuro arbatos ceremonija“ po truputėlį nusistovėjo, kolegos nebežvairuoja, todėl nusprendžiau pasidalinti savo atradimais ir galbūt kam nors praversiančiais praktiniais patarimais.

Taigi, pradedame.

Vanduo. Normaliame biure vanduo dažniausiai nėra problema. Kaip rodo arbatos mėgėjų praktika, 20 l buteliuose pristatomas geriamasis vanduo pakankamai geras ruošti arbatai. Be jokių asmeninių simpatijų galiu pasakyti, kad iš populiariausių geriamojo vandens rūšių pagal kietumą arbatai geriausiai tinka „Žalia giria“. „Neptūnas“ šiek tiek per minkštas. Jei bendradarbiai nesutinka pakeisti vandens rūšies, galima pagąsdinti pasakojimais apie chemini vandens valymą, genetiškai modifikuotus vandens atomus, laisvus radikalus ir (!) jų žalą kolegų, o ypač boso sveikatai.

Vandens virimas. Štai čia atsiranda pirmosios problemos. Priminsiu, kad norėdami užvirinti vandenį autentiškai, turėtume naudoti atvirą ugnį ir Isino molio virdulį. Jei esate miškakirtys, ar katilinės kūrikas, jums pasisekė – ugnelės pasirūpinsite mikliai. Kitiems teks pasukti galvas, kuriame biuro kampe sukurti lauželį. Beje, jei nesate savo įmonės savininkas, siūlyčiau minties apie atvirą ugnį atsisakyti iš karto. Jei esate arbatos gurmanas, nesitikėkite, kad jumis nesistebės kolegos, tačiau pernelyg „išsišokti“ taip pat neverta, nes galite būti apšauktas šamanu ar vudu praktikos puoselėtoju, o tada Jūsų karjeros laiptai gali staiga pasukti žemyn. Taigi, bandome prisitaikyti prie bendrų įpročių. Bendras biuro virdulys, aišku, elektrinis. Tai dar pusė bėdos. Va, kad jis iš plastmasės, čia jau blogiau. Pirmoji užduotis – įrodyti bosui, kad biurui būtina nusipirkti virdulį iš nerūdyjančio plieno. Argumentai? Prašom!

-Kaistanti plastmasė išskiria gausybę kenksmingų medžiagų (apie visokiausius chlorinus ir kitokius organinius nuodus medžiagos galite pasirinkti internete);

- Apibraižytas plastmasės paviršius puiki terpė įvairiausioms bakterijoms ir grybeliams;

-Viduje esanti spiralė gali būti nesandari, ir tuomet arbatinukas atliks elektros kėdės funkciją. Čia galite užsiminti, kad nuo nelaimingų atsitikimų kažkodėl pirmiausia žūna patys geriausi žmonės (kas geriausias jūsų biure, bosas, manau, ir be jūsų žino). Ir t.t.

Na štai, virdulį jau ir turite. Apie vandens virimo stadijas čia neaprašinėsiu. Jos vienodos ar virsite vandenį biure, ar namuose. Jei jau ryžotės arbatos ceremonijai biure, neabejotinai namuose tai darėte ne kartą. Jei ne, pradėkite iš pradžių praktikuotis namie. Vis tik, kai kurie pastebėjimai. Pirmasis ženklas, kad jums reikia skubiai nutraukti pokalbį telefonu ir šokti prie virdulio – pritilęs šniokštimas. Atidarykite dangtį ir stebėkite. Pirmiausia pamatysite, kad vanduo nuo smulkutėlių burbuliukų staiga pasidaro baltas kaip pienas, po to pradeda skaidrėti, burbuliukai stambėja. Tai trunka vos kelias sekundes ir tai yra ženklas, kad virdulį laikas išjungti. Elektriniai virduliai pasižymi inertiškumu, todėl juos reikia išjungti keliomis sekundėmis anksčiau negu norėtųsi. Kiekvienas virdulys pasižymi savo individualiu „elgesiu“, todėl nebijokite eksperimentuoti. Čia ne namai – už vandenį ir elektrą juk moka bosas. Būkite tikri, kad kolegos nors ir tyli, tikrai jus stebi ir nesupranta, kam reikia spoksoti į atidarytą virdulį. Galite neatsisukdami lyg tarp kitko užsiminti, kad tiesiog nuostabu stebėti, kaip su burbuliukais iš atidaryto virdulio pasišalina visi konservantai, dažikliai ir emulsikliai. Na, o jeigu biure atsirastų Jūsų pasekėjas, kuriam jaustumėte pareigą iš tikrųjų paaiškinti kodėl svarbu teisingai užvirinti vandenį, galite iškloti visą teisybę: perviręs vanduo (toks, kokį beveik visi geriame) keičia savo struktūrą ir cheminę sudėtį ir tai arbatlapiams „nepatinka“. Kas vaikystėje laikė akvariumines žuveles tikriausiai pamena, kad virintas vanduo, nors ir atšalęs, jokiu būdu netinka gyviems organizmams. Mes, nors ir ne tokie jautrūs, matyt turėtume semtis išminties iš mūsų primityvesnių brolių ir sesių evoliucijos grandinėje.

Vandens temperatūros palaikymas. Vanduo paruoštas, tačiau kaip palaikyti reikiamą temperatūrą? Ugnies neprisuksi... Galbūt yra ir kitų būdų, bet aš tam nusipirkau stiklinį Zoirushi termosiuką. Kodėl stiklinį? Nežinau. Man taip pasirodė estetiškiau. Na, o bendradarbiams galite pasakyti, kad bosas nuolat nepatenkintas netaupomu popieriumi, elektra ir nuolat dingstančiais tušinukais, žirklėmis ir lipnia juosta, tai nusprendėte tokiu būdu parodyti savo lojalumą (jei kolegos dievina bosą), arba norėjote įgelti bosui (jei kolegos jo neapkenčia).

Kokios temperatūros vandenį supilsite į termosą tokios ir turėsite – nei karštesnį, nei šaltesnį, todėl labai svarbu iš karto apsispręsti, kokią arbatą gersite. Jei reikia labai karšto vandens (juodai (arba pagal kinus – raudonai), šu puerui), dar prieš užverdant vandeniui dalį jo verta nupilti į termosą ir tuoj pat supilti atgal į virdulį. Taip pašildysite termosą, ir supiltas vanduo liks aukštos temperatūros. Jei reikia vos vos vėsesnio (šen puerui, ulunams), paruoštą vandenį pilkite į šaltą termosą. Vėsesnį vandenį mėgstančioms arbatoms – žaliajai, geltonajai, baltajai – paruoštą vandenį palikite virdulyje kokioms 5 minutėms ir tik po to supilkite į termosą. Tačiau nepamirškite vandens saugoti – beveik neabejotinai jūsų kolega pabandys pasinaudoti proga, kad „užmiršote“ užvirintą vandenį ir į savo puslitrinį puodą su mikimauzais įsimes Liptono pakelį ir sunaudos visą jūsų pasiruoštą vandenį. Geriausia virdulį atsinešti ant savo stalo, ir, jei kam nors jo prireiks, įsmeigti akis į kompiuterį ir irzliai kelis kartus pakartoti: „Tuoj... Tuoj... Tuoj...“.

Kai termosas su vandeniu atsiduria ant Jūsų stalo – pusė darbo atlikta.

Arbatinukas. Arbatinukas – vienas iš esminių elementų arbatos ceremonijoje, tačiau sukeliantis ir tam tikrų rūpesčių. Pirmiausia susidursite su dilema – kurį arbatinuką neštis į darbą. Diskutuodamas su arbatos mėgėjais pastebėjau, kad dauguma laikosi nuomonės, kad biure turi būti pats prasčiausias arbatinukas, kurio negaila, nes kas nors vis viena jį sudaužys. Aš į šį pasirinkimą žiūriu šiek tiek kitaip. Geriausias arbatinukas turi būti ten, kur daugiausiai išgeriama arbatos, kur daugiausia žmonių gali juo pasigrožėti. Taigi? Lyg ir išeitų, kad biure? Dėl saugumo drįsčiau labai suabejoti, kad arbatinukas esantis namuose, kur maža vietos, blaškosi gauja vaikų, šunys, papūgos, šinšilos ir visokie kitokie judėti (dažniausiai netinkamiausiu būdu) įpratę subjektai, yra saugesnis negu biure. Na, jei turite labai smalsių kolegų, vos atsinešę arbatinuką visiems garsiai pareikškite, kad jūsų rankose – nacionalinė Kinijos Liaudies Respublikos vertybė, kurią pagaliau sutiko apdrausti viena iš lyderiaujančių draudimo bendrovių. Po to galite sukikenti į saują ir užsiminti, kad norėtumėt pamatyti to kerėplos akis, kuris sudaužęs arbatinį bus antstolių išvesdintas iš buto, kad padengtų draudimo bendrovės patirtus nuostolius... Kur galima įsigyti tikrų kiniškų Isino molio arbatinukų nerašau dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių nutylėjau apie arbatos įsigijimo vietas.

Na, arbatinuko saugumu pasirūpinome, bet ne iki galo. Turėkite galvoje, kad jei arbatinuko priešas Nr.1 – nerangūs kolegos, tai arbatinuko priešas Nr.2 – pareigingos valytojos. Jei „priskretusį“ arbatinuką po darbo neatsargiai paliksite ant savo stalo, būkite tikri, kad kitą dieną rasite jį iššveistą su Ajax, ar bent jau išplautą su Fairy, kurių kvapų pašalinti beveik neįmanoma. Tai tik pusė bėdos – sugadintas arbatinukas. Tačiau perdėtos švaros meilės pasekmės gali skaudžiai smogti jūsų biuro valytojos sveikatai. O tai – jau BK straipsnis... Taigi, venkite palikti arbatinuką matomoje vietoje. Laikykite jį stalčiuje šalia lapelio, kur užsirašėte savo telefono PIN kodą, banko sąskaitos numerį ir elektroninės bankininkystės vartotojo vardą ir slaptažodį. Beje, primenu, kad kiekvieną arbatos rūšį reikia gerti iš atskiro arbatinuką, taigi, arba nuspręskite, kad darbe gersite tik vienos rūšies arbatą, arba neškitės daugiau arbatinukų į biurą. Kito kelio Jūs neturite!

Piala. Nesitikėkite, kad kolegos supras kodėl jūs geriate iš pialos. Geriausia paaiškinti tai visiems suprantamais argumentais: pigiau (rankenos nėra, reiškia puodelis brokuotas – pigesnis) arba - gydytojai taip liepė, nes nuolat šala pirštai. Na, čia kiekvieno fantazijos reikalas. Vienas svarbus dalykas pasirenkant pialą – ji turi būti pakankamai didelė. Idealu, jei visas arbatinuko turinys vienu ypu telpa į Jūsų pialą. Tokiu būdu galime apsieiti be papildomo indo – Cha Hai, kuris visiškai be jokio reikalo galutinai suglumintų Jūsu kolegas. Blogiausiu atveju, pialą pakeiskite savo kolegos puodeliu su mikimauzais – tai arbatos skoniui įtakos beveik neturės.

Arbatlapiai. Turbūt pastebėjote, kad tradicinių arbatos pakelių su dulkėmis nuo cecho grindų skandinimas verdančiame vandenyje ir jų gręžimas į puodelį kažkodėl laikomas visuotinai priimtina procedūra. Visai kitas dalykas Jūsų švieži, kvepiantys, rankomis surinkti ir apdoroti lapeliai – jie kažkodėl kelia aplinkinių nepasitikėjimą. Neklauskite, kur gauti lapelių – nepasakysiu, nes būčiau apkaltintas reklaminių straipsnių rašinėjimu. Galiu tik užsiminti, kad tradicinėse arbatos parduotuvėse abatlapiai nors ir neblogų rūšių, būna nešvieži ir visi prakvipę tuo pačiu aromatinių arbatų kvapu, tvyrančiu parduotuvėje.

Arbatlapiai nėra tas daiktas, kuris turėtų būti prieinamas visiems. Būkite tikri, kad kolegos vien smalsumo vedami ragaus jūsų puerus ir po to rūgščiais veidais garsiai stebėsis, kaip Jūs galite gerti šią „šlapia avimi ir tvartu smirdančią šlykštynę“. Neabejotinai bus pavaišinti ir kituose kambariuose esantys kolegos, kad visi įsitikintų kokių bjaurių gėrimų esama. Jei kam nors arbata patiks, irgi nepasidžiaugsite. Greičiausiai pamatysite kaip Jūsų kolekcinis Banžango pueras „paskaninamas“ cukrumi ar uogiene arba užkandamas kremu iškimštu oriniu pyragaičiu... Gali ir širdis neišlaikyti. Na, o jei atsiras koks nors individas, kuriam tikrai patiks šis gėrimas – pasiruoškite artimiausią pusmetį virti jam arbatą, nes „taip skaniai kaip Jums išvirti niekam nepavyksta“. Dėl jau išvardytų priežasčių užsiminti apie gydomąsias arbatos savybes, o juo labiau apie liekninantį puero poveikį būtų itin neatsargu.

Štai ir išvardijau visus būtinus arbatai išvirti dalykus. Tai yra būtinas minimalusis biuro arbatos ceremonijai reikalingas komplektas Tiesa, jei kambaryje nėra kriauklės, klozeto, pisuaro arba bidė, teks pasirūpinti dar vienu indu, į kurį išpilsite nereikalingą vandenį. Galima ir per langą, tačiau tai ne visada lieka nepastebėta žemiau dirbančių bendradarbių. Aš tam naudoju paprasčiausią puslitrinį puoduką iš kurio kolega geria savo pakelinę arbatą. Dviguba nauda – ir indą turite, ir savo aušinamą vandenį išsaugote.

Procedūra. Na, čia tikriausiai nieko naujo neparašysiu. Tiesiog rašau, kaip viskas darau aš. Pirmiausia palaukiu, kol visi kolegos įninka į kompiuterių ekranus ir tyliai iš stalčiaus išsiimu į foliją suvyniotą gabaliuką puero. Išvynioju itin atsargiai, nes jei tik subraškinsiu, visi neabejotinai atsisuks pažiūrėti, ar tik nevalgau saldainių. Atlaužiu gabalėlį arba patrupinu. Kiek? Na, maždaug tiek, kiek telpa į arbatinį šaukštelį su dideliu kaupu. Žinoma, kiekis turi derėti su arbatinuko talpa. Maniškis – 100 ml. Tada į arbatinuką iš termoso įpilu paruošto vandens. Šiuo momentu bent vienas kolega neišlaikęs čiurlenimo garso įšbėga į tualetą. Tada pats laikas paimti jo mėgstamiausią puodelį ir nupilti į jį vandenį iš pašildyto arbatinuko. Toliau viskas paprasta – supilame arbatžoles, užpilame vandeniu. Laukiame, kaip sakoma, „pagal skonį“. Aš pirmą kartą nupilu po kokios pusės minutės, antrą kartą taip pat. Trečią kartą paprastai užplikau arbatą iš karto po to, kai išpilu antrąjį nuovirą. Daugiau dažniausiai negeriu. Pabaigus trečiąjį nuovirą būtina paklausti kolegų, gal ir jie norėtų arbatos?

Pabaiga. Pabaiga – tradicinė. Mažnaug po 20 minučių pajusite spaudžiantį ar tempiantį jausmą pilvo apačioje. Ilgai nelaukite – nepagerės. Be to, visada pagalvokite apie tai, kad tualetas gali būti užimtas beviltiškai suviduriavusio kolegos. Nepamirškite pasiimti arbatinuką. Jį reikės praskalauti. Arbatžolės paprastai iškratomis į šiukšliadėžę. Jei nėra šiukšliadėžės, galite viską suversti į kriauklę, tik svarbu, kad niekas to nematytų. Be to, nedarykite to dažnai, nes, jei esate vienintelis arbatų gerbėjas, santechnikas jus iššifruos jau po savaitės.

Taigi, atrodo viską surašiau. Labai tikiuosi, kad šie praktiniai patarimai kam nors pravers. Aišku, nereikia sustoti pusiaukelėje. Arbatos gėrimą biure galima (ir būtina!) tobulinti.

Geros Jums arbatos!

Zukermann

Isino (Yixing) arbatinukai, išdegti senovinėje Drakono krosnyje

(spauskite fotografiją - padidės)

Arbatos mokykla - kviečiame naujus mokinius

(Spustelkite, kad paveikslėlis padidėtų)

Nida.2007/2008. Vartai atsivėrė

Nesąmonės apie puerą (Pu Erh)

Ant mano stalo - informacinis lapelis, kuris buvo prisegtas prie paketėlio su mažais Šu (Shu) puero (Pu Erh) arbatos lizdeliais (Xiao Tuo). Kilnus šio lapelio tikslas - informuoti pirkėją apie paketėlio turinį. Perskaičius man plaukai pasišiaušė. Geriau jau pirkėjas jo neskaitytų... Informacinio lapelio autorė, UAB „Praxis“ konsultantė Jolanta Bivainienė, kurios net parašas puikuojasi po šiuo „kūriniu“, turėjo gerai paplušėti, kol surinko tiek nesąmonių į vieną vietą. Pabandykime išsiaiškinti.
Cituoju:
„Arbatos gimtinėje Kinijoje daugiau nei 800 metų geriama raudona žalioji arbata Pu-Erh.“
Su teiginiu, kad Kinija - arbatos gimtinė, galima sutikti, tačiau, kad būčiau visiškai tikslus, turiu pabrėžti, jog botanikai nustatė, kad šiuolaikinių arbatos krūmų rūšys kilo iš šiuolaikinės Kinijos Junanio (Yunnan) provincijoje dar ir dabar augančių laukinėmis sąlygomis arbatos medžių. Kai kuriems daugiau nei 1700 metų, ir jie dar ir šiandien duoda derlių. Tačiau Junanio valstija įėjo į Kinijos sudėtį tik apie 200m p.m.e. ir keletą kartų buvo išsikovojusi didesnę ar mažesnę nepriklausomybę. Manau, teisinga būtų teigti, kad arbatos gimtinė yra šiuolaikinės Kinijos teritorijoje , nes Junanis (Yunnan) buvo labiau tajų, indų ir daugybės vietinių tautelių, o ne kinų istorinės žemės.
„Geriama daugiau nei 800 metų“. Be abejo daugiau. Pirmą kartą pueras paminimas 862 m. Fan Chuo parašytoje „Knygoje apie barbarus“. Iš kitų šaltinių taip pat matyti, kad tuometinė Kinijos Tanų (Tang) imperija pirko šią arbatą iš vėliau užkariautos Nan Zhao karalystės (dabartinė Junanio provincija). O jau Sunų dinastijos laikais net poetas Wu Yu Cheng jai paskiria eilėraštį. Taigi, jeigu senąją Junanio teritoriją laikysime šiuolaikinės Kinijos teritorija, puero arbatos gėrimas nukeliauja į raštu nepatvirtinamus legendinės senovės laikus (legenda sako, kad arbatą ten pasodina legendinis Zhuge Liang'as) – o tai - antras amžius prieš mūsų erą, jeigu tikėsime tik raštais – Tanų dinastija – tai 9 amžius, o tai jau daugiau nei tūkstantis metų.
Bet didžiausias pirmo sakinio perliukas – „Raudona žalioji arbata“. Ilgai neradau žodžių. Taip gali parašyti tik žmogus, nežinantis nei europietiškos, nei kinietiškos arbatos klasifikacijos. Bet, matyt, apie jas girdėjęs. Raudonoji arbata – tokios sąvokos europietiškoje arbatos klasifikacijoje nėra, nebent kartais taip pavadinamas afrikietiško Roibos augalo nuoviras.
Kinietiškoje arbatos klasifikacijoje, kuri yra daug platesnė už europietiškąjąi, raudonoji arbata yra. Tačiau kinai taip vadina arbatą, kurią mes, europiečiai, vadiname juodąja. Kaip arbata gali būti tuo pat metu ir žalia, tai yra mažai fermentuota, ir raudona - stipriai fermentuota? O gal tai puikus rinkodaros ėjimas Mėgstate žaliąją arbatą? Gerkite puerą. Mėgstate raudonąją (juodąją)? Gerkite puerą.
Skaitome toliau:
„Tradcinėje kinų medicinoje sveiku laikomas tas žmogus, kurio gyvybinė energija, Qi arba Chi (či) srūva netrikdomai, o moteriškasis In ir vyriškasis Jan pradai yra pusiausvyroje.“
Ci (Qi) - mandariniškasis, norminis šio žodžio tarimas, ir leistis į pietietišką žodžio tarimo variantą - Chi, manau, nebuvo būtina. Toliau – be klaidų.
Štai kas parašyta apie puero arbatą ir jos įtaką Ci (Qi):
„Pu-Erh arbata palaiko gyvybinės energijos tėkmę.“
Niekuo nepagrįstas teiginys, nors ir puikus reklaminis šūkis. Taip pat sėkmingai galima teigti, kad vanduo palaiko gyvybinės energijos tėkmę.
Autorė rašo apie gydomąsias arbatos savybes:
„Neįprastai raudona, net kaštoninės spalvos arbata, dar vadinama imperatoriškąja arbata, kinų raštuose minima kaip vaistas pagirioms gydyti, kepenų darbui gerinti, kraujo riebalams tirpdyti.“
Gaila, kad autorė nenurodo šaltinių, iš kurių ji pasisėmė tokios informacijos. Taip, yra kelios puero rūšys, kurios buvo siunčiamos į imperatorių rūmus kaip duoklė. Bet, deja, ne ta rūšis, kuri paketėlio viduje. Pagal šią technologiją pueras gaminamas tik nuo septyniasdešimtųjų praeito šimtmečio metų. O tuo metu, kaip žinia, imperatorių Kinijoje jau seniai nebuvo.
Kalbant apie gydomąsias puero savybes, ši arbata nėra vaistas. Ir kodėl į pirmą vietą autorė iškelia sunkias pagirias? Padėjo? Senieji (Min ir Cin dinastijų) autoriai pirmiausia pažymi, kad ši arbata (turima omeny senoji puero gamybos technologija) turi švelnių šildančių savybių, skatina seilių išsiskyrimą, gerina virškinimą ir maisto įsisavinimą.
Šiuolaikiniai tyrimai (ų rezultatai prieinami ir nemokantiems skaityti kinų raštų, nes atlikti ne tik Kinijoje, bet ir Europoje) patvirtina senolių žinias, taip pat pažymi, kad pueras tinkamas kovojant su cholesterolio pertekliumi, antsvoriu, valo organizmą nuo toksinų, turi priešvėžinių savybių.
Tai patvirtina ir lapelio autorė:
„Dėl ypatingų (konkrečiau negalima?) Pu-Erh arbatos savybių, patvirtintų nepriklausomais klinikiniais tyrimais skirtinguose Europos universitetuose, tradicinės kinų medicinos „perlas“ (gerai, kad paimta į kabutes – kinai turi nepalyginamai stipresnių gydomųjų priemonių) persikėlė į europiečių (pueras jau senai populiarus Japonijoje, JAV, Australijoje), vaistines, dietologijos vadovėlius ir sanatorijas.“
Jaučiu, imu pavargti – pasitenkinau keliais trumpais komentarais skliausteliuose.
Ir vėl:
„Raudonos arbatos vardas kilęs iš Kinijos Pu-Erh prefektūros pavadinimo.“
Kūrinio pradžioje autorė puerą klasifikuoja kaip „raudonąją žaliąją“ arbatą. Dabar moteriškai žaviai ji pakeičia savo nuomonę – tebūnie pueras tik raudonoji arbata. Pagal kiniškąją klasifikaciją, arbata, esanti šiame paketėlyje, yra priskiriama prie Hei Cha – juodosios arbatos. O pueras (Pu Erh) – miestas Junanio (Yunnan) provincijoje.
Šis miestas nuo seno buvo pagrindinis prekybos arbata šioje provincijoje centras, deja šiuo metu praradęs savo svarbą.
O čia – vėl šedevras:
„Qingmao arbatos medžio lapai auginami amžino pavasario žemėje – Junanio provincijoje.“
Autorė, matyt, norėjo... Ne, geriau patylėsiu, kad neįžeisčiau žmogaus. Ilgai sukau galvą, kas gi tai – Qingmao? Nematant hieroglifų, pagal transkripciją išversti labai sunku. Transkripcijos taisyklių autorė nesilaiko rašydama provincijos pavadinimą, o rašo jos ekvivalentinį tarimą. Nieko, moterišką autorės nepastovumą mes suprantame.
Taigi, kas tas Qingmao? Aišku, kad tai ne arbatos medžio pavadinimas (nors pueras gaminamas tiek iš Junanyje auginamų arbatos medžių, tiek ir iš krūmų), nes junaniškoji atmaina vadinama DaYeh – plačialapis.
Manau, kad autorei pavyko harmoningai sujungti ir sutrumpinti dvi sąvokas –MingQing (prieš lietus – sezonas, kai surenkama vertingiausia arbata) ir MaoCha arbatos pusfabrikatis, neperėjęs galutinių apdirbimo stadijų). Deja, autorinis lietuviškai-kiniškas naujadaras Qingmao neturi jokios prasmės.
Paskutinė pastraipa galutinai parodo, kad konsultantė, rašanti apie puerą, anot rusų patarlės, „girdėjo skambinant varpais, tik nežino, kur“:
„Šios arbatos savybės ir spalva yra specifinės fermentacijos, o tiksliau „konservavimo“ pasekmė.“
Geriau jau vietoj kablelio autorė būtų padėjusi tašką. Jokia arbata, ne tik pueras, nėra konservuojama. Fermentacija – ne konservacija, o atvirkščiai – arbatos medžiagų kitimas, veikiant fermentams, kurių yra ne tik arbatos lape, bet ir ant jo esančiuose mikroorganizmuose.
Toliau autorė sekundei pakelia paslapties uždangą:
„Ypač dideli žali arbatos lapai buvo presuojami didelėse statinėse ir ypatingai stropiai saugomu būdu „užraugiami“.
Na, visai kaip kopūstai, tik slaptu būdu. Deja. puero gamybos būdus ir stadijas jau senai aprašė ir nufotografavo ne tik kinai, bet ir vakariečiai. Dideli lapai, na, ne visai – iš didelių, tai yra subrendusių lapų, gaminamas prasčiausios rūšies pueras. Geriausiam naudojami pumpurai ir du pirmieji lapeliai. Statinių tikrai nenaudoja, o pagal dominuojančią mikroflorą – pelėsį Aspergilum Negro, šį procesą tiksliau būtų pavadinti lėtu pelėjimu.
Autorė dar kartą grįžta prie kopūstų, atsiprašau, arbatos rauginimo:
„Toks rauginimas išsaugo veiksmingiausias „žaliosios“ arbatos savybes ir suteikia Pu-Erh arbatai tik jai būdingų savybių, žemės aromatą, ir ryškų skonį.“
Dar kartą pasikartosiu – puero arbata nerauginama. Po fermentacijos pueras negali būti žalia arbata, nei su kabutėmis, nei be jų. Vienintelė sakinio dalis su kuria galiu sutikti, ir tai iš dalies, kad „puerui jo savybes ir skonį suteikia ne tik fermetacijos procesas, bet ir specifinė žaliava.“ Kad ir kaip stengtumeis,, puero nepagaminsi iš Ansi (An Xi) provincijoj surinktų arbatos lapų.
Nesuprantu, apie kokią puero arbatos rūšį autorė rašo:
„Kuo ilgiau arbata išlaukia savo valandos, tuo ji veiksmingesnė. Veiksmingiausia Pu-Erh arbata, nokinta 20–60 metų.“
Pakelyje sudėtas pueras priklauso Šu (Shu – paruoštas, gatavas) rūšiai, kurio gamybos technologija buvo sukurta tik prieš trisdešimt metų. Taip, yra seniausia – Šen (Sheng - žalias, neparuoštas), kuri pagal savo pradinį fermentacijos laipsnį yra tarp žalios ir uluno (Oolong). Būtent Šen yra skirta ilgam brandinimui, o Šu (Shu) puero kokybė gerėja tik 5–10 metų.
Pabaigoje autorė pirkėją nuramina:
„Pirmasis skonio įspūdis nepratusiam europietiškam gomuriui neįprastas, bet greitai priprantama.“
Iš tiesų, prastos kokybės pueras kvepia senomis padangomis. Tačiau ko nepadarysi, jeigu tai sveika. Prie geros kokybės puero priprasti nereikia. Jis skanus ir kvapnus.
Pabaigoje autorė duoda rekomendacijas, kaip paruošti puerą. Iš esmės viskas teisinga, tačiau už paskutinį sakinį, už patarimus, galinčius sukelti pavojų sveikatai, tūlas pirkėjas gali paduoti autorę į teismą:
„Jei norisi žvalumo ryte, arbata užplikoma iš vakaro ir paliekama nakčiai.“
Žinoma, nakties ilgumas skirtingu metų laiku skirtingas, tačiau taip ilgai arbatos laikyti nevalia – iš lapų ima ekstrahuotis nuodingas guaninas, kitos medžiagos oksiduodamosi taip pat gali pakenkti. ARBATOS NEGALIMA PALIKTI NAKČIAI!
Ir kodėl prekiaujantieji arbata taip jos nemyli? Aš nesu toks piktas, kaip galėjo pasirodyti beskaitant. Tačiau negaliu taikstytis su tokiomis nesąmonėmis apie mano mėgstamą gėrimą – arbatą.

© 2008 Armandas Burba