Arbata pakeliuose. Autopsijos rezultatai. I dalis

Arbatos pakeliuose istorija prasidėjo nuo juokingo nesusipratimo. 1904 metais (kiti šaltininiai nurodo 1908m.), kai arbatos pirklys Thomas Sullivan sugalvojo arbatos pavyzdžius sudėti į šilkinius maišelius ir išsiųsti savo nuolatiniams klientams. Tie, matyt, turėjo lakią fantaziją ir, veltui negaišdami laiko, sumetė arbatą kartu su šilkiniais maišeliais į karštą vandenį, džiaugdamiesi pirklio sumanumu. O jo nuopelnas buvo tik tas, kad jis, gavęs susižavėjimo kupinus atsiliepimus, suprato, kad netyčia atrado aukso gyslą. Brangus šilkas buvo pakeistas pigiu popieriumi, pritaisyti siūleliai ir atsirado populiariausia pasaulyje arbatos fasavimo forma. Šis žmogus laikomas arbatos pakeliuose pradininku, nežiūrint to, kad patentas yra išduotas 1903m. ir visai kitam žmogui.
Aukso gysla turi duoti pelną. Kad lengviau ekstrahuotųsi, arbatą ėmė smulkinti, norėdami pasiekti skonio ir aromato pusiausvyrą, ėmė maišyti pigią, bet stipraus skonio ir spalvos, Kenijos arbatą su brangesne, bet kvapnia Ceilono ir Indijos.
Kaip mane gyvenimas įtikino, tai, kas populiaru ne visada yra gerai. Neatsimenu, kada jau begėriau arbatą pakeliuose, nes, paragavus geresnių, patikėkite, grįžti prie neaiškaus skysčio…
Draugai įkalbėjo, smalsumas įkvėpė. Pusiau juokais sutikau, manydamas, kad naujosios technologijos ir čia gali padaryti stebuklų. „Iki“ parduotuvėje suviliotas reklamos „Quality No. 1“ nusipirkau „Lipton“, kuri kvepia net per televizoriaus ekraną. Kad susidaryčiau kuo pilnesnį vaizdą, nutariau paragauti ir žalios paketėliuose, nors vidinis balsas šaukė – „Ka darai ?“ Bet smalsumas nugalėjo. Žalios reikėjo paieškoti, bet pavyko rasti žalią „Presto“ dėžutę, kurioje, saugoma garantuojančio kokybę liūto, slėpėsi žalioji Ceilono arbata.
Eksperimentą dariau su asistentu, kad jis padėtų mano tinginiui ir kad juridinių kazusų atveju būtų liudininkas. Jo ir gausios šeimos labui jo asmens duomenų neatskleisiu. Fotografijų autorius – taip pat liudininkas.
Pradėkim iš eilės.

Pakuotė

„Lipton“ dėžutė išmarginta smulkiais raštais, užrašais įvairiausiomis kalbomis, trūko tik kinų, hindų ir tajų. Išfasuota Lenkijoje, nurodyta kada, kiek laiko galioja – dvejus metus. Tiek to, juodai arbatai – dar pakenčiama. Trys internacionalinės piktogramos neprotingam pirkėjui aiškina, kaip naudotis pirkiniu.
Kaip supratau, reikia 100 laipsnių temperatūros verdančiu vandeniu užpilti paketėlį, palaikyti 1-2 minutes. Ką daryti po to, neparodyta, kaip vėliau paaiškės – ne be reikalo.
Arbatos pakelius ir kartoninę dėžutę saugo polietileno plėvelė. Kaip ir dera solidžiai firmai – su specialiu siūleliu, kad būtų lengviau išpakuoti. Matyt, produktas skirtas moterims, nes be ilgų nagų jį sugraibyti sunku. Atplėšęs plėvelę įjungiau kvapo receptorius, jau kažko tikėdamasis, bet dėžutė saugojo savo paslaptį. Gal ji atsiskleis pravėrus vidinį, šviežumą saugantį, metalizuotą polimerinį maišelį? Deja.

Pakėlus dangtelį pasirodė išrikiuoti balto popieriaus paketėliai su užmautomis kepuraitėmis, rėkiančiomis „Quality No.1“, kas turėtų reikšti „Kokybė Nr.1“,o gal– „Kokybė – pirmiausia“? Ne, užrašas per ilgas – „Quality – First“, netilps ant lopinėlio popieriaus, kurio paskirtis – ir informuoti apie kokybę, ir saugoti arbatą, kad nenuskęstų.

Atleiskit už lyrinį nukrypimą. Ar žinote, kaip arbatos pakelius klasifikuoja maskviečiai arbatos mėgėjai? Skenduolis – pakelis be siūlelio. Tampaksas – tai pakelis su siūleliu, kuriam gamintojai pagailėjo popierinės rankenėlės. Pakaruoklis – tai pakelis, kuris kabo ant permesto per puodelio kraštą siūlo, su pritvirtinta prie jo popierine rankenėle.


Grįžkime prie „Lipton“ arbatos. Mano kvapo receptoriai dirbo visu pajėgumu, tačiau net ir atidaręs dėžutės dangtelį, arbatos kvapo nepajutau. Štai prie ko priveda geros arbatos gėrimas,” – pagalvojau, – „pojūčiai atbuko“.
Beliko įkišti nosį ir gaudyti kvapus. Supratau, kad puoliau į paniką per anksti, nes nosis pro kartono (dėžutė), klijų ir popieriaus(pakelis) sluoksnius kvapą užfiksavo, vadinasi, arbatos joje esama. Kaip visada, televizorius melavo – per jį reklamos kvapai stipresni. Išimtos iš dėžutės arbatos kvapas buvo stipresnis – jam nebereikėjo rungtyniauti su kartonu.

Vertinau sausos arbatos kvapą pagal 5 balų sistemą:
Arbata – 1 (nors iš pradžių norėjau rašyti 0, tačiau įvertindamas sėkmingas jos pastangas nugalėti kanceliarines prekes, objektyvumo vardan balą pakėliau).
Dėžutės kartonas – 5 (aiškus ir švarus).
Popierius – 4 (išėmus pakelį iš dėžutės, sugriuvo puiki dermė su kartonu, leidusi arbatai gauti savo balą).
Klijai (nevertinu, nes nemėgstu jų nei laižyti, nei uostyti. Nebent „Moment“, bet tai jau kita istorija.)
Kad įvertinčiau arbatos lapų kokybę, pakelį teko suplėšyti. Popierius iš tiesų kokybiškas, stiprus, iš anksto nuteikiantis, kad nuo karšto vandens neištiš ir nepaleis į laisvę arbatos lapelių. Deja, neradau lapelių. Dulkes – taip. O pagal arbatos kokybės klasifikaciją – „Dust“ – ne dustas, o dulkės yra prasčiausios rūšies arbatos žaliava. Tai, kas liko padarius arbatą. Išsivadavusi nuo popieriaus arbata tapo drąsesnė – silpnas kvapas tapo užuodžiamas, o ne juntamas, aprašydamas galėčiau jį apibūdinti, deja, tik kaip juodos arbatos kvapą. Jokių ten bereikalingų įmantrybių, tokių kaip uogų ar miško aromatai. Nes pernelyg silpnas ir neišraiškingas.

Per didinamąjį stiklą apžiūrėjęs dulkes, pamačiau, kad dulkės nevienalytės, matyt gamintojai sumaišė kelių rūšių žaliavą. Tai standartinis gamintojų triukas – imama labai pigi Kenijos arbata, suteikianti kartumo ir spalvą, ir brangesnė kvapni Ceilono ar Indijos arbata. Pastaroji, deja, šiuo atveju savo užduoties neįvykdė.
Mūsų pedantizmui tą vakarą nebuvo ribų. Laboratorinėmis svarstyklėmis pasvėrėme ir galime patvirtinti – „Lipton“ pirkėjų nepgaudinėja. Kaip ir žadėta ant dėžutės, kiekviename pakelyje, sveriančiame 2,5 gramo, buvo po 2 gramus arbatos dulkių.
Arbatai užplikyti pasirinkome minkštą vandenį „Žalia giria“. Užvirėme ant dujinės viryklės stikliniame arbatinuke, įdėjome į porcelianinį baltą 250ml puodelį arbatos pakelį, sulaukėme, kol vanduo užvirs, užpylėme ir palaikėme, kaip rodė mano chronometras, lygiai dvi minutes.
Štai kas išėjo.
Karštas vanduo nepadėjo. Arbatos gėrimo spalva buvo purvinai ruda, be rausvų pustonių, ką jau kalbėti apie auksinį žiedą ties puodelio sienelėmis, ar putelę, parodančią, kiek aliejingų kvapių medžiagų nukeliavo į gėrimą. Kvapas pažįstamas – juodos arbatos, bet nieko daugiau. Skonis – tiesiog lengvai kartus. Viskas kartu priminė sovietinę arbatą, tik be chlorkės prieskonio. Nė vienas iš dalyvavusių eksperimente, netgi mokslo vardan, daugiau kaip trijų gurkšnių nuryti nesugebėjome. Bet daug sužinojome:
Pirma – prielaidos dėl televizoriaus reklamos kvapų stiprumo pasitvirtino.
Antra – prielaida, kad „Quality No.1“ nieko nereiškia ir jos nebūtina versti, pasitvirtino.
Trečia – prielaida, kad „Lipton“ – firma rimta ir pirkėjų neapgaudinėja, svėrimo metu pasitvirtino.
Ketvirta – prielaida, kad arbata net pakeliuose gali kvepėti arbata, sunkiai, bet pasitvirtino.
Penkta – mus sužavėjo žmogaus genijaus galia, sugebanti iš arbatos dulkių padaryti ir parduoti tai, ką tas genijus vadina arbata.
Šešta – supratome, kodėl arbata geriama su cukrumi, uogiene, medumi. Kuo daugiau, tuo skaniau gerti rudą skysti, turinti nekokį skonį.
Septinta – supratome, kad kaip negėrėme arbatos pakeliuose, taip ir negersime.

Apie žalią arbatą pakeliuose – kita istorija, nes ji to verta.

Visi tekste paminėti prekių ženklai yra jų savininkų nuosavybė ir mums jų nereikia.


Armandas Burba
Laikinai einantis tarptautinės asociacijos „Arbatos Menas“ prezidento pareigas