Eilinę darbo dieną...

Eilinę darbo dieną betriūsiant prie kompiuterio skambina Bičiulis:

– Būsi? Užeinu. Arbatos atnešu.

– Kokios?– klausiu.

– Pats pamatysi...

Na, čia reikia pasakyti, kad Bičiulis – tai vienas iš didžiausių mano kada nors sutiktų „arbatos ligonių“. Kad kartkartėmis nusišypso laimė, ir iš jo gaunu paragauti įdomių ar retų arbatos rūšių, tai ne naujiena, tačiau šįkart kažkas man kelia įtarimą.

Po keliolikos minučių arbata jau pas mane. Įtarimai vis stiprėja. Ugnelės Bičiulio akyse nieko gero nežada, šypsena – kaip paauglio, ką tik plikai nuskutusio kaimynų pudelį...

– Tik nedėk į arbatinuką – neišplausi,– geranoriškai pataria.

Na, dabar jau viskas aišku. Kažkas unikalaus ir neabejotinai šlykštaus manęs laukia. Įtariu, kad siurprizas nebus malonus, bet intriga jau užsimezgė ir kito kelio, kaip atlikti mokslinį tiriamąjį darbą, nebelieka.

Taigi, nutaikęs laisvą minutę imuosi darbo.

Įpakavimas – bambuko pluošto „kaselė“ – atrodo visai įdomiai – „kiniškai“. Tinka draugams dovanoti ar šiaip, kaip interjero detalė. Bet ne to šįkart man reikia.

Lukštenu toliau. Atsargiai iškrapštau vieną rutuliuką.

Na... Tiek to, pirmas įspūdis kartais gali apgauti.

Ardau rutuliuką ir žiūriu, kas gi viduje. Aha, rutuliukas akivaizdžiai sudarytas iš dviejų frakcijų. Viena – gerai pažįstama tiems, kam teko uostyti staliaus darbo – medžio drožlės. Tai, kas liko, GALI BŪTI kažkas panašaus į prastos kokybės lapų puero arbatą.

Kadangi darbo ėmiausi rimtai, nusprendžiau paaukoti dar šiek tiek laiko ir išskirti šias dvi frakcijas. Nuotrauka man neleis sumeluoti – drožlių bent tris kartus mažiau negu arbatžolių. Beje, vienas iš medžio gabalų man pasirodo įspūdingo dydžio. Griebiuosi slankmačio – 13 mm. Neblogai...

Na ką gi, medį paliekam staliams. Imamės arbatos. Užplikau, kaip ir buvau perspėtas, ne arbatinuke, o gaivanyje. Čia paaiškėja, kad nebuvau itin kruopštus ir visos medienos, pasislėpusios tarp arbatos, taip ir neišrinkau – į paviršių išplaukė įvairaus plauko pjuvenos. Na, bet būkime teisingi – arbatžolių nors gal jau ir ne tris kartus, bet vis viena daugiau negu drožlių.

Nekantraudamas uostau birzgaliuką. Va čia mano nusiteikimas, kad Bičiulis keitino tik pasišaipyti, susvyruoja. Padvelkia ramunėlių ir bičių pikio aromatas. Nebežinau, ką ir galvoti. Šiaip nesu žolelių arbatų mėgėjas, bet kvapas pasirodė malonus. Gal tai kokios stebuklingos vaistažolės?

Deja... Paragavus samaninės spalvos nuoviro, optimizmo prošvaistės užgęsta. Nuoviras kartus, primenantis karčiąją kudino (Ku Ding) arbatą su medžio (o kokiu dar?) prieskoniu. Nesu ragavęs, bet man atrodo, kad panašus skonis turėtų būti išvirus arbatą iš beržo tošies. Nuovirą šliukšteliu į kriauklę ir bandau plikyti, gaivanio turinį dar kartą. Kvapas išlieka pakankamai stiprus ir vis dar malonus. O skonis, reikia pripažinti, taip pat gerokai pasitaiso: kartumo nelieka, visų kitų prieskonių taip pat. Šįkart skonis daug panašesnis į arbatos. Galėčiau jį apibūdinti kaip arbatos užplikius arbatos pakelį trečią kartą...

Spėkit, ką padariau su likusia arbata? Visiškai teisingai – išpyliau į kriauklę. Beliko išsiaiškinti su Bičiuliu, ką gėriau (žr. „Faktai apie arbatą“). Na, o atsakomasis žingsnis tikrai bus. Stebuklų mūsų parduotuvėse apstu, taigi, ruoškis, Bičiuli! :)

Faktai apie arbatą:

Straipsnyje minima arbata:

–juodoji (pagal užrašą parduotuvėje)

–puero ir kudino* arbatų mišinys (pagal kiniškus hieroglifus etiketėje);

Kaina – 5 Lt;

Pirkimo vieta – „Skonis ir kvapas“, Vilnius.

*Kudino (Ku Ding) arbata: karčioji kudino arbata gaminama iš alyvmedinių (Ligustrum robustum) arba bugieninių (Ilex latifolia) šeimų augalų lapų. Tai tradicinis sveikatą stiprinantis kinų gėrimas, pasižymintis vėsinančiomis, detoksikuojančiomis, kraujo apytaką ir virškinimą gerinančiomis, cholesterolio kiekį mažinančiomis savybėmis.

Tekstas ir nuotraukos - Zukermann.